• „Man tiesiog nebuvo kur eiti“, – krepšinio mokyklos baigimą prisimena Donatas Sabeckis
• Prieš septynerius metus įžaidėjas buvo niekam nereikalingas, tačiau per šį laikotarpį šoko iki „Žalgirio“
• Jis pradėjo nuo RKL, vėliau žengė į NKL ir pradėjo dominuoti, o po įspūdingo kėlinio finale persikėlė į LKL
• Iš pradžių Sabeckiu patikėjo treneris Marius Kiltinavičius, o vėliau į LKL viršūnę iškėlė Antanas Sireika
• Sabeckis „Žalgirio“ gretose bus pirmasis lietuvis per pastaruosius septynerius metus, kuris niekada nebuvo nei šios ekipos sistemos dalimi, nei jokios jaunimo rinktinės nariu

Kai birželio 20-ąją Vilniaus „Litexpo“ parodų centre Donatas Sabeckis lipo ant scenos atsiimti solidų LKL apdovanojimą, nedaugelis to vakaro svečių žinojo šio 25-erių metų vaikino istoriją.

Talentingi jauni žaidėjai šiais laikais viešojoje erdvėje matomi labai dažnai. Ryškiausiais talentais jau nuo paauglystės domisi agentai, žiniasklaida ir galiausiai – aukštesnio lygio klubai. Tačiau Sabeckis niekada nebuvo vienas iš jų.

Tą šiltą vasaros vakarą Sabeckis į sostinę atvyko atsiimti statulėlės, skirtos už vietą simboliniame sezono geriausiųjų penketuke. Šalia jo fotografams su prizais pozavo tokie vardai kaip Kevinas Pangosas, Brandonas Daviesas ir seniai užsirekomendavę lietuviai – Rokas Giedraitis bei Edgaras Želionis.

Krepšinio užkulisiuose jau tuomet sklandė kalbos apie tai, kad Sabeckis yra Vilniaus „Ryto“ radare. Kauniečio kandidatūrą tuomet svarstė ir Kauno „Žalgiris“, tačiau dar tik įsibėgėjant vasarai tie pamąstymai Pauliaus Motiejūno kabinete buvo tylūs.

Šiandien, prabėgus pusantro mėnesio, Sabeckis jau yra oficialus „Žalgirio“ narys. Žmogus, vos prieš dvejus metus žaidęs antrajame šalies krepšinio divizione, įšoko į Eurolygos finalo ketverte neseniai besivaržiusį klubą.

Kaip ir kiekvienas kaunietis krepšininkas, Sabeckis seniai svajojo kada nors prasimušti į Lietuvos čempionų gretas. Sugrįžti namo, atstovauti gimtojo miesto simboliu laikomam klubui.

„Tai – išties ypatinga kelionė. Nepaprasta ir istorijos verta kelionė namo“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ leptelėjo ilgametis naujausio „Žalgirio“ pirkinio treneris Marius Kiltinavičius.

Nereikalingas

Arvydo Sabonio krepšinio centrą lankęs Sabeckis būdamas moksleivis niekada nebuvo pats talentingiausias savo amžiaus grupės krepšininkas.

Kaunietis niekada neatstovavo jokiai savo amžiaus grupės rinktinei, nebuvo kviečiamas į elitines talentų stovyklas, nesulaukė jokio dėmesio. Atrodė, kad tai bus vienas tų atvejų, kuomet mokykloje sportavęs vaikinas netrukus pasuks kita profesine kryptimi.

Galiausiai atsiėmus Sabonio krepšinio centro baigimo diplomą jis atsidūrė tarsi aklavietėje. Niekam nereikalingas.

„Man tiesiog nebuvo kur eiti“, – dabar prisimena pats tinklalapio „BasketNews.lt“ kalbintas Sabeckis.

Noro ir motyvacijos jaunajam krepšininkui netrūko. 2010-aisiais, kai jo bendraamžiai, vadinamoji „Auksinė karta“ su Jonu Valančiūnu priešakyje, grūmėsi Europos 18-mečių čempionate Vilniuje, Sabeckis šiose pirmenybėse netgi savanoriavo valydamas aikštelės parketą. Jo tikslas buvo iš arčiau pamatyti talentingesnius vaikinus.

Rankų Sabeckis nenuleido ir sportuodamas. Vasarą jis toliau liejo prakaitą, gerino fizinę būklę ir kitus individualius įgūdžius, kol galiausiai nusprendė išmėginti jėgas naujai formuojamos Regionų krepšinio lygos (RKL) komandos atrankoje.

Komandą tuo metu rinko vėliau krepšinio pasaulyje taip pat žybtelėjęs treneris Kiltinavičius. Būtent pažintis su šiuo tuomet dar jaunu specialistu pakeitė Sabeckio karjeros kelią.

„Pamenu, kad tą vasarą vyko vienos RKL komandos, Birštono „JAZZ-Diremtos“, atranka, kur nuėjau sudalyvauti, – prisiminė Sabeckis. – Jos nepraėjau, mane atkabino. Visgi tuomet treneris Kiltinavičius man pats pasiūlė prisijungti, nepaisant to, kad likau už borto. Jis sakė: „Noriu, kad būtum mūsų komandoje.“ Aišku, daug žaisti tada negavau, bet taip prasidėjo mano kelias. Po truputį įsivažiavau.“

Kiltinavičiaus įžvelgtas potencialas buvo realizuotas ne iš karto. Pasitikrinti labiau subrendusių žaidėjų lygyje šansą gavęs Sabeckis pats tuo metu toli gražu nebuvo tvirtai nuaugęs atletas, todėl iškart kilo sunkumų.

„Jis buvo vaikiškas, silpnas, gerokai žemesnis už kitus. Po sporto mokyklos jis nebuvo kažkam įdomus, bet matėsi, kad jis turi du svarbius dalykus – potencialą ir norą“, – prisimena Sabeckį šlifuoti pradėjęs Kiltinavičius.

Sunkiai, tačiau tas pats vaikiškas, silpnas ir vis dar mažai kam reikalingas vaikinas vyrų krepšinyje po truputį apsitrynė.

9,3 taško ir 10,3 naudingumo balo vidurkį „JAZZ-Diremtos“ klube fiksavęs Sabeckis vėliau patraukė suvalkiečių dėmesį ir persikėlė į Marijampolės „Sūduvą-Mantingą“. Būtent Suvalkijos sostinėje dar po metų jis sutiko žmogų, dar visai neseniai ištiesusį jam ranką – trenerį Kiltinavičių.

Tame pačiame sezone jau subrendęs ir visapusiškai patobulėjęs vaikinas su marijampoliečiais nužygiavo iki NKL finalo, kur „Sūduva-Mantinga“ kovėsi su „Žalgirio“ dubleriais.

Ir tada nutiko tai, kas vėliau buvo apkalbėta labai plačiai. 13 Sabeckio taškų su įspūdingais epizodais ketvirtajame finalo kėlinyje, čempionų titulas ir garsiąja tapusi šį benefisą stebėjusio Arvydo Sabonio frazė: „Kas tas žvėriukas?“

Kaip vėliau paaiškėjo, tas vienas žvėriškas kėlinys Sabeckiui atrakino vartus link seniai svajoto iššūkio – debiuto LKL.

Po to finalo Palangoje Sabeckis sulaukė „Šiaulių“ pasiūlymo ir, padėkojęs iš pelenų pakilti padėjusiam treneriui, pats žvelgė į aukštesnį lygį. Beje, čempioniška tų metų sūduviečių nuotrauka su Kiltinavičiumi ir Sabeckiu iki šiol puošia pastarojo „Facebook“ profilio viršelį.

„Neaišku, kaip be Mariaus viskas būtų susiklostę, – pagarbą treneriui atidavė Sabeckis. – Nežinau, kur kitur būčiau atsidūręs, kur žaidęs. O taip viskas susidėjo, kad atsidūriau jo treniruojamoje komandoje. Jis toks treneris, kuris dirba su visais, bet daug darbo įdėjo ir atskirai su manimi. Man to reikėjo, nes tai buvo pradžia, reikėjo viską formuoti. Sabonio krepšinio centre aš nebuvau nei kažkoks super talentingas vaikis, nei solidus atletas. Pas jį atėjus, buvau netgi be pozicijos.“

„Labai gerai žinau Donato kelią, – pasakojo Kiltinavičius. – Kur jis tik žaidė, kur jis tik buvo, Donatui visur reikėjo įrodinėti. Galiausiai Donatas susiformavo aukštas įžaidėjas, tai yra jo akcentas ir pranašumas, kurį jis tinkamomis aplinkybėmis gali išnaudoti. Tai yra labai svarbu, kadangi Sabeckis gali dengti ne vieną, o bent tris pozicijas.“

Adaptacija kitame lygyje

Dar žaisdamas NKL čempionate, Sabeckis ilgai svajojo apie šansą išmėginti jėgas LKL ir tokio jis sulaukė Saulės mieste. Tiesa, čia džiaugsmą greitai pakeitė ne tokios pozityvios nuotaikos.

2016-2017 metų sezonas „Šiaulių“ istorijoje išliks kaip bene juodžiausias iš visų. Tais metais klubas tiesiog mirko pralaimėjimų jūroje, o motyvacijos nepridėjo ir ne vieną mėnesį nemokami atlyginimai.

Visgi nors situacija nebuvo iš patraukliausių, Sabeckis ją matė kaip galimybę.

„Šiaulių“ sudėtyje, ypač gynėjų grandyje, nebuvo daug pajėgių žaidėjų, todėl tokia padėtis tobulėjimo atžvilgiu prilygo savotiškomis šiltnamio sąlygomis.

Juk kuris kitas iš NKL į LKL peršokęs debiutantas aikštėje jau pirmajame sezone praleidžia vidutiniškai po 28 minutes?

Prasta finansinė padėtis Sabeckiui taip pat galvos nespaudė.

„Tiesiog reikėjo pataupyti, – paklaustas apie ilgai negautus atlyginimus šypsodamasis atsakė Sabeckis. – Dėl to bėgti man net nebuvo minčių. Ten situacija buvo tokia, kad didelę komandos dalį sudarė jaunimas. Visi negavome pinigų, o jaunas žaidėjas per savo karjerą jų nėra tiek prisitaupęs, kad galėtų sau leisti kurį laiką laisvai gyventi be atlyginimo.

Žinoma, kad tokioje situacijoje reikėjo susivaržyti finansus. Kita vertus, mes visi norėjome, visi stengėmės. Komanda nebuvo pati stipriausia, buvo ir pralaimėjimų, tačiau atidavėme jėgas ir dirbome.“

Kitas sezonas parodė, kad Sabeckio kantrybė ir požiūris davė vaisių.

Į Šiaulius sugrįžęs šio miesto legenda Antanas Sireika pradėjo lipdyti naują, stipresnę komandą, su viltimis nebebūti patrankų mėsa. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas sraigtų, aplink kurį sukosi žaidimas, buvo kojas šalies elite apšilęs Sabeckis.

„Man jis – įspūdingas vaikinas. Tokių nėra daug. Jis puikus žmogus ir tai matosi jo žaidime, kuomet Donatas pirmiausiai galvoja apie perdavimą, o ne savęs demonstravimą, – pirmąją pažintį su Sabeckiu prisiminė Sireika. – Žinote, visus jaunesnius savo žaidėjus vadinu vaikais. Jis man irgi buvo vaikas.

Pasikviesdavau jį į kraštą ir sakydavau: „Tu esi ne šiaip vaikas, tu – mano dešinioji ranka, trenerio dalis aikštelėje. Dėkis į galvą ir klausyk, o tuomet viską daryk pats, treneris už tave to neatliks“. Jis į mane pažiūrėdavo labai rimtu žvilgsniu ir tiesiog atsakydavo: „Gerai, treneri. Padarysiu.“

Kaip tarė, taip ir padarė. Antrąjį sezoną „Šiaulių“ variklis LKL čempionate jau rinko po 9,9 taško, o fiksavęs 6,9 rezultatyvaus perdavimo vidurkį, kaunietis buvo nepralenkiamas visoje lygoje.

Sabeckis buvo vienas vaikinų, kurie didelių vilčių neteikusią „Šiaulių“ ekipą užkėlė iki penktosios LKL pozicijos.

Įsimintinas šiauliečių žygis naujas galimybes atvėrė ir Sabeckiui. Po šio sezono jis jau nebuvo žaidėjas, kuriam duris į dar aukštesnį lygį atrakino vienas gerai sužaistas kėlinys. Dabar Sabeckio galimybes žinojo visi šalies specialistai.

Tos galimybės intrigavo ne tik du pajėgiausius Lietuvos klubus, bet ir ekipas iš užsienio. Kita vertus, antroje vasaros pusėje Sabeckiui buvo pranešta apie pasiūlymą, kurio atsisakyti jam buvo neįmanoma.

Dabar 25-erių sulaukusiam atakų organizatoriui Kaune niekas nieko nežada. Priešingai, kol kas realiausiai atrodo scenarijus, kad Sabeckiui bus skirtas trečiojo įžaidėjo vaidmuo.

Visgi skaičiai ir perspektyvų klausimas šį kartą jo nedomino. Ilgus metus trukusi ir svajonei prilygusi kelionė namo, į gimtąjį miestą, baigėsi. Sabeckis – „Žalgirio“ narys.

„Ar galėjau pagalvoti, kad kada nors žaisiu „Žalgiryje“? – pasitikslino klausimą Sabeckis. – Niekada. Tikriausiai, niekas negalėjo. O dabar viskas taip greitai… Per penkerius metus viskas ėjosi tiesiog žaibiškai.“

(Ne)lauktas iškilimas

Sabeckio biografija tarsi pati šaukia, kad toks perėjimas į „Žalgirį“ nėra dažnas reiškinys.

198 cm ūgio gynėjas niekada nerungtyniavo jokioje rinktinėje, jis niekada nepriklausė net ir „Žalgirio“ dubleriams. Būdamas 23-ejų Sabeckis dar rungtyniavo NKL čempionate, o jis ir Eurolygos klubo aplinka yra lyg du nesugretinami pasauliai.

Daug ką pasako ir faktas, kad Sabeckis „Žalgirio“ gretose bus pirmasis lietuvis per pastaruosius septynerius metus, kuris niekada nebuvo nei šios ekipos sistemos dalimi, nei jokios jaunimo rinktinės nariu.

„Niekada nemąsčiau, kad jei jau esu 24-erių, žaidžiu NKL pirmenybėse, tai man vartai kažkur aukštyn užsidarė. Niekada taip negalvojau. Ėjau, ėjau ir žaidžiau. Taip jau sukrito kortos, kad visose komandose man gerai sekėsi, todėl bandžiau kabintis. Labai stipriai dirbau vasaromis. Buvo daug motyvacijos nuolatos dirbti ir kažko siekti. Niekada negalvojau, kad esu prastesnis

Dabar esu Kaune ir pats suprantu, kad tokių kaip aš tikriausiai nėra labai daug. Juk tokiame klube kaip „Žalgiris“ jaunesni lietuviai dažnai eina iš jų pačių sistemos, o po to – legionieriai“, – svarstė Sabeckis.

„Nėra jokios abejonės, tai – neeilinis iškilimas, – apie dabar jau buvusį auklėtinį rėžė Sireika. – Aš ir toliau galėsiu kalbėti kitiems, kad taip iš tikrųjų gali nutikti. Aišku, istorija rodo, kad dėmesio centre visuomet būna tie, kurie žaidžia jaunių, jaunimo rinktinėse, yra didžiųjų klubų dublerių sistemose.

Donatas nebuvo nei ten, nei ten. Atrodė, kad į gerą komandą ateiti neblizgėjusiam vaikinui iš NKL nėra šansų. Pats noriu įtikinti visus, kad tų šansų visada yra. Galbūt reikia sutapimų virtinės, kuri, aišku, palydėjo ir Donatą. Bet galimybę turi visi. Jei dirbi, tave pastebės, tavo valanda ateis, tereikia tikėti. Donatas yra puikus viso šio proceso pavyzdys.“

„Toks kilimas į viršų – tikrai ne kasdien matomas, – Sireikai pritarė Kiltinavičius. – Prieš penkerius ar net daugiau metų Donatas mano komandoje buvo jaunas berniukas, kuriam buvo sunku dėl vėlyvo brendimo. Jis nelabai buvo kažkam įdomus ir nežinomas ne tik NKL, bet ir RKL aplinkose. Visgi Sabeckis turi charakterį ir norą, o pasitikėjimas savimi jį nuvedė į viršų.

Esu labai laimingas dėl Donato, nes žinau visą jo krepšinio kelią ir gyvenimo detales. Esu labai dėl jo laimingas. Donatas parodė, kad viskas yra įmanoma. Kita vertus, labai dėl to nenustebau, kadangi bendrą vaizdą praėjusį sezoną mes jau matėme. Sabeckis yra kitoks įžaidėjas, išskirtinis.“

Kad kauniečio gyvenime nutiko kai kas labai svarbaus, šią savaitę jam leido suprasti ir bičiuliai, mobilųjį telefoną tiesiog užtvindę sveikinimo žinutėmis. Tiesa, sveikinimų jūrą paįvairino ir vienas skambutis, kurio Sabeckis labai laukė.

„Taip, Jasikevičius skambino, – rimtu veidu atsakė „Žalgirio“ naujokas. – Jis pasidžiaugė, kad prisijungiau prie komandos. Trumpai pasikalbėjome ir tiek. Manau, kad jis taip sutinka visus. Savotiškai priima į šeimą.“

Sabeckis kartu su keliais kitais žalgiriečiais nieko nelaukęs jau lieja prakaitą Nemuno saloje. Tarp dabartinių Sabeckio treniruočių partnerių yra ir Artūras Milaknis, Edgaras Ulanovas, Marius Grigonis bei Martinas Gebenas.

Trečiadienį Sabeckis treniravosi jau su žaliai balta apranga.

„Dar tik pirmosios treniruotės, bet jei kalbant apie organizaciją, tai nėra prasmės lyginti su jokia kita komanda, kurioje anksčiau esu žaidęs. Viskas čia aišku, viskas tau padėta. Kažkur kitur gal reikia kažko ieškoti, būna neaiškumų ir panašiai, bet čia viskas surikiuota, visos salės atviros, visi papildai tau padėti. Tokiame lygyje nesu buvęs ir tai jaučiasi“, – nuostaba pasidalijo Sabeckis.

Nuostaba, susižavėjimas, nekantravimas. Taip prasideda naujasis Sabeckio karjeros etapas jo istorijoje. Šis kauniečio kelias jau dabar tapo įrodymu, jog sunkaus darbo, užsispyrimo ir atsidavimo vaisiai nėra vien banalus išsireiškimas.

Šaltinis: https://www.basketnews.lt/news-122380-nepaprasta-kelione-namo-kaip-niekam-nereikalingas-gynejas-prisibelde-i-zalgirio-duris.html